UŽ KĄ BALSUOSIM, BROLIAI LIETUVIAI?
Rimantas ŠADŽIUS [2009 06 04]
Tuoj baigsis dar vieni rinkimai. Rinkimų maratono finišas.
Analitikai visoje Europoje pasimetę: Europos Parlamento rinkimų rezultatų nuspėti praktiškai neįmanoma. Laukiamas labai mažas supykusių dėl pasaulinės finansų krizės rinkėjų aktyvumas gali sumaišyti kortas bet kuriai, net pačiai solidžiausiai politinei jėgai bet kurioje, net pačioje demokratiškiausioje Europos šalyje.
Logišką klausimą „Už ką balsuoti?“ užduoda sau ir ne vienas mūsų tautietis. Tačiau dauguma, atrodo, pasitenkina retoriniu „O kurių galų aš apskritai ten eisiu?“.
Tenesupyksta politikos veteranai, tačiau tiesmukas ankstesnių Seimų noras sulyginti politinius konkurentus rinkėjo akyse, praktiškai uždraudžiant bet kokią politinę reklamą, pavertė mūsų rinkimus patyčiomis iš demokratijos. Ir atstūmė nuo politinių procesų, nuo partijų, nuo politinės veiklos labai daug savarankiškai mąstančių žmonių. Gūdaus politinio nihilizmo, išrinktos valdžios (Seimo, Vyriausybės) atviro niekinimo šaknys tos pačios.
Šių įstatymų kūrėjus vedė kilni idėja, kad politinė reklama reikalinga partijoms, siekiančioms prisistatyti visuomenei. Kad atstovus išrinktų ne rėmėjų pinigai, o patys piliečiai. Štai jie, politiniai konkurentai, ir lygūs. Bet lygūs politinės kampanijos nuoboduly ir skurde. Užtat rinkimų kampanija iš tikrųjų smarkiai atpigo. Defliacija. Pinigai neberenka atstovų. Bet atrodo, piliečiai – taip pat...
„Žinot, gal galėtumėt mūsų laidoje pakomentuoti kai kuriuos klausimus? A, Jūs kandidatas? Tuomet dovanokit, ieškosim kito pašnekovo.“ Arba: „Fotografuojame šventės dalyvius, ar galėtume ir Jus? Pala, atrodo, Jūs kandidatas?! Tuomet dovanokit, prašyčiau pasitraukti į šoną.“ Paklauskit bet kurio kandidato į Seimą ar Europarlamentą – patvirtins, kad nors kartą taip buvo. Žiniasklaida, faktiškai tapusi vos ne kiekvienos šeimos nariu, paprasčiausiai kratosi visko, kas susiję su rinkimais, kad niekas nekaltintų neteisėta agitacija. Toliau nuo nuodėmės.
Tai kur gi ta lemtinga klaida?
Manau, klaidinga buvo pradinė prielaida, kad politinės reklamos reikia partijoms. Nes iš tikrųjų geros politinės reklamos labiausiai reikia visuomenei. Nes būtent visos visuomenės interesas pakelti žmones nuo minkštų lovų ir patogių kėdžių, sudominti juos tais svarbiausiais valstybės gyvenimo klausimais, kuriuos mes išsprendžiame, įmesdami biuletenį į balsadėžę.
Todėl nusėdus šių rinkimų sukeltoms dulkėms siūlyčiau įstatymų leidėjams draugiškai pasukti galvą, kaip sugrąžinti Lietuvai norą eiti į rinkimus, kaip sukurti ir įteisinti įspūdingą ir nuotaikingą demokratijos šventę. Šventę visiems, kuriems rūpi savoji valstybė, o ne atskira partija. Manau, tai įmanoma padaryti ir skaidriai, ir visai nebrangiai.
Šventės, deja, nebuvo. Ir sekmadienį nebus. Bet šie rinkimai į Europos Parlamentą itin svarbūs, ir pirmiausia mums patiems. Nes sužinosime ne tik Europos, bet – svarbiausia – Lietuvos politinės pusiausvyros rezultatus, paskutinius iki tolimų 2011 metų savivaldybių rinkimų.
Pamatysit, šių europinių rinkimų rezultatai tučtuojau taps mūsų vidaus politikos faktu. Todėl nesinorėtų, kad kurios nors vienos partijos ištikimiausi rinkėjai nusvertų rezultatą visų kitų, patingėjusių ateiti balsuoti, nenaudai. Nes ką tik matėme, kaip viena partija be jokio sąžinės graužimo bando savintis Prezidentės pergalę.
Niekas neabejoja, kad išgyvename sunkmetį. Galime ieškoti jo priežasčių, ilgai ginčytis, kiek tų sunkumų „nuo Dievo“, o kiek prisidirbome patys. Galime ginčytis dėl veikimo variantų. Tikrai nesakau, kad dabartinė valdžia piktybiškai kėsinasi sunaikinti valstybę ar jos ūkį. Atvirkščiai, ji dirba kaip sugeba, jai tikrai sunku. Tačiau linkėdamas sėkmės (ypač mano kolegai finansų ministrui), vis dėlto manau, kad visuomenė privalo tuos darbus pasverti ir įvertinti. Ne tik KAS padaryta, bet ir KAIP padaryta. Ir kaip sekasi taisyti klaidas.
Tikiu, kad visuose populiariausiuose kandidatų sąrašuose gausu nusipelniusių Tėvynei ir tikrai vertų europarlamentaro mandato žmonių. Tačiau išsirinkti dvylika mūsų „apaštalų“ Europos Parlamente – nors ir svarbus, bet ne pagrindinis šių rinkimų tikslas. Esminis Lietuvai bus partijų surinktų balsų santykis.
Nes būtent jis parodys, ar mes jau susitaikėme su ne visuomet būtinais išbandymais, kuriuos dosniai beria ant mūsų galvų dabartinė valdžia. Valdžia, kuri kartais akivaizdžiai praranda savitvardą, vis teisinasi sunkiu palikimu ir nesidrovėdama plūsta politinius oponentus, kartais ieškodama ne sprendimų, o priešų.
O galbūt gražūs žodžiai apie “tektoninį lūžį”, tradicinę šeimą ir moralumą užsienio politikoje mus jau užliūliavo, ir visa tai mums jau tinka? Pavyzdžiui, tinka visos Europos rekordininkų titulas mažmeninės prekybos kritimo ir nedarbo šuolio rungtyse?
Atsakymą sužinosime vėlyvą sekmadienio naktį. Atsakymas svarbus ir mums, ir dabartinei valdžiai.
Tad, broliai lietuviai, visi nueikime sekmadienį, birželio septintąją, ir pabalsuokime. Kaip išmanome, savo galva. Už savąją Lietuvą, kurią mylime.
Nepramiegokim.
Analitikai visoje Europoje pasimetę: Europos Parlamento rinkimų rezultatų nuspėti praktiškai neįmanoma. Laukiamas labai mažas supykusių dėl pasaulinės finansų krizės rinkėjų aktyvumas gali sumaišyti kortas bet kuriai, net pačiai solidžiausiai politinei jėgai bet kurioje, net pačioje demokratiškiausioje Europos šalyje.
Logišką klausimą „Už ką balsuoti?“ užduoda sau ir ne vienas mūsų tautietis. Tačiau dauguma, atrodo, pasitenkina retoriniu „O kurių galų aš apskritai ten eisiu?“.
Tenesupyksta politikos veteranai, tačiau tiesmukas ankstesnių Seimų noras sulyginti politinius konkurentus rinkėjo akyse, praktiškai uždraudžiant bet kokią politinę reklamą, pavertė mūsų rinkimus patyčiomis iš demokratijos. Ir atstūmė nuo politinių procesų, nuo partijų, nuo politinės veiklos labai daug savarankiškai mąstančių žmonių. Gūdaus politinio nihilizmo, išrinktos valdžios (Seimo, Vyriausybės) atviro niekinimo šaknys tos pačios.
Šių įstatymų kūrėjus vedė kilni idėja, kad politinė reklama reikalinga partijoms, siekiančioms prisistatyti visuomenei. Kad atstovus išrinktų ne rėmėjų pinigai, o patys piliečiai. Štai jie, politiniai konkurentai, ir lygūs. Bet lygūs politinės kampanijos nuoboduly ir skurde. Užtat rinkimų kampanija iš tikrųjų smarkiai atpigo. Defliacija. Pinigai neberenka atstovų. Bet atrodo, piliečiai – taip pat...
„Žinot, gal galėtumėt mūsų laidoje pakomentuoti kai kuriuos klausimus? A, Jūs kandidatas? Tuomet dovanokit, ieškosim kito pašnekovo.“ Arba: „Fotografuojame šventės dalyvius, ar galėtume ir Jus? Pala, atrodo, Jūs kandidatas?! Tuomet dovanokit, prašyčiau pasitraukti į šoną.“ Paklauskit bet kurio kandidato į Seimą ar Europarlamentą – patvirtins, kad nors kartą taip buvo. Žiniasklaida, faktiškai tapusi vos ne kiekvienos šeimos nariu, paprasčiausiai kratosi visko, kas susiję su rinkimais, kad niekas nekaltintų neteisėta agitacija. Toliau nuo nuodėmės.
Tai kur gi ta lemtinga klaida?
Manau, klaidinga buvo pradinė prielaida, kad politinės reklamos reikia partijoms. Nes iš tikrųjų geros politinės reklamos labiausiai reikia visuomenei. Nes būtent visos visuomenės interesas pakelti žmones nuo minkštų lovų ir patogių kėdžių, sudominti juos tais svarbiausiais valstybės gyvenimo klausimais, kuriuos mes išsprendžiame, įmesdami biuletenį į balsadėžę.
Todėl nusėdus šių rinkimų sukeltoms dulkėms siūlyčiau įstatymų leidėjams draugiškai pasukti galvą, kaip sugrąžinti Lietuvai norą eiti į rinkimus, kaip sukurti ir įteisinti įspūdingą ir nuotaikingą demokratijos šventę. Šventę visiems, kuriems rūpi savoji valstybė, o ne atskira partija. Manau, tai įmanoma padaryti ir skaidriai, ir visai nebrangiai.
Šventės, deja, nebuvo. Ir sekmadienį nebus. Bet šie rinkimai į Europos Parlamentą itin svarbūs, ir pirmiausia mums patiems. Nes sužinosime ne tik Europos, bet – svarbiausia – Lietuvos politinės pusiausvyros rezultatus, paskutinius iki tolimų 2011 metų savivaldybių rinkimų.
Pamatysit, šių europinių rinkimų rezultatai tučtuojau taps mūsų vidaus politikos faktu. Todėl nesinorėtų, kad kurios nors vienos partijos ištikimiausi rinkėjai nusvertų rezultatą visų kitų, patingėjusių ateiti balsuoti, nenaudai. Nes ką tik matėme, kaip viena partija be jokio sąžinės graužimo bando savintis Prezidentės pergalę.
Niekas neabejoja, kad išgyvename sunkmetį. Galime ieškoti jo priežasčių, ilgai ginčytis, kiek tų sunkumų „nuo Dievo“, o kiek prisidirbome patys. Galime ginčytis dėl veikimo variantų. Tikrai nesakau, kad dabartinė valdžia piktybiškai kėsinasi sunaikinti valstybę ar jos ūkį. Atvirkščiai, ji dirba kaip sugeba, jai tikrai sunku. Tačiau linkėdamas sėkmės (ypač mano kolegai finansų ministrui), vis dėlto manau, kad visuomenė privalo tuos darbus pasverti ir įvertinti. Ne tik KAS padaryta, bet ir KAIP padaryta. Ir kaip sekasi taisyti klaidas.
Tikiu, kad visuose populiariausiuose kandidatų sąrašuose gausu nusipelniusių Tėvynei ir tikrai vertų europarlamentaro mandato žmonių. Tačiau išsirinkti dvylika mūsų „apaštalų“ Europos Parlamente – nors ir svarbus, bet ne pagrindinis šių rinkimų tikslas. Esminis Lietuvai bus partijų surinktų balsų santykis.
Nes būtent jis parodys, ar mes jau susitaikėme su ne visuomet būtinais išbandymais, kuriuos dosniai beria ant mūsų galvų dabartinė valdžia. Valdžia, kuri kartais akivaizdžiai praranda savitvardą, vis teisinasi sunkiu palikimu ir nesidrovėdama plūsta politinius oponentus, kartais ieškodama ne sprendimų, o priešų.
O galbūt gražūs žodžiai apie “tektoninį lūžį”, tradicinę šeimą ir moralumą užsienio politikoje mus jau užliūliavo, ir visa tai mums jau tinka? Pavyzdžiui, tinka visos Europos rekordininkų titulas mažmeninės prekybos kritimo ir nedarbo šuolio rungtyse?
Atsakymą sužinosime vėlyvą sekmadienio naktį. Atsakymas svarbus ir mums, ir dabartinei valdžiai.
Tad, broliai lietuviai, visi nueikime sekmadienį, birželio septintąją, ir pabalsuokime. Kaip išmanome, savo galva. Už savąją Lietuvą, kurią mylime.
Nepramiegokim.