Rimantas ŠADŽIUS
[2009 06 01]
Dabar net mokinukai žino, kad viršyti 3 procentų valstybės biudžeto deficitą yra labai blogai. Už tai gali išbarti griežtasis ES ekonomikos ir pinigų komisaras Ch. Almunia, Europos Komisija pastatys netikėlę šalį “į kampą” ir neduos “saldainio” (euro).
Europos Sąjungoje iš tikro galioja bendros fiskalinio stabilumo taisyklės, pagal kurias 3 procentų biudžeto deficito riba laikoma saugia, kad valstybė nenusiristų į skolų bedugnę. O “prasižengėlėms” numatyta taip vadinama perteklinio deficito procedūra (PDP), kai joms teikiamos ES rekomendacijos ir reikalaujama atsiskaityti apie jų vykdymą.
PDP “įjungia” ir (valstybei pasitaisius) “išjungia” Europos Sąjungos ekonomikos ir finansų ministrų taryba (ECOFIN). Iki šiol ji buvo nuolat taikoma tai vienoms, tai kitoms dviems-trims šalims. Beje, Maltai PDP atšaukta 2007 metais kaip tik tą dieną, kai leista įsivesti eurą, tame pačiame ECOFIN posėdyje (ar nekeista?).
Kadaise ne itin smagi, šiandien ši procedūra įgavo visai kitą prasmę. Ko čia stebėtis – to dar niekad nebuvo: 2008 metais iš 27 ES valstybių net 11 jau viršijo 3 procentų biudžeto deficito ribą. O pagal gegužę paskelbtas EK prognozes, 2010 metais visoje ES perteklinis deficitas negresia gal tik porai šalių (Bulgarijai ir Kiprui). Ties pavojinga riba balansuos Suomija ir Liuksemburgas. O kitos... Antai Airijai, Jungtinei Karalystei, Latvijai gresia net dviženkliai deficitai. Visos eurozonos deficitas šiais metais prognozuojamas 5,3, kitais – net 6,5 proc.
Todėl natūralu, kad ir Europos Komisija pakeitė toną. Tai gerai matyti iš komisaro Ch. Almunios (beje - socialdemokrato) pastarųjų pasisakymų. Jau nuo 2008 m. pabaigos jis kiekviena proga pabrėžia, kad vykdant PDP Europos Komisija sieks ne nubausti, o atvirkščiai - padėti šaliai narei susidoroti su užklupusiomis bėdomis. Gi valstybės savo ruožtu privalo pačios išmintingai tvarkyti savo ūkį taip, kad išgyventų sunkmetį, o ilgalaikėje perspektyvoje pasiektų viešųjų finansų tvarumo strateginį tikslą.
Kokia taktika šiuo sunkiu laiku tinkamiausia Lietuvai, kurios skolos našta, beje, iki šiol lieka viena mažiausių Europoje?
Dabartinė valdžia siūlo per jėgą, net nuskriaudžiant savo žmones laikytis 3 procentų deficito ribos, siekiant to geidžiamo “saldainio”, t.y. euro. Pritariu: euras – labai rimtas argumentas, nes suteiktų Lietuvai fundamentalių ekonominio stabilumo garantijų. Ir įmanomai mažesnis deficitas – taip pat labai svarbu.
Bet ar šie tikslai pateisina bet kokias priemones ir tikrai paskubintų euro įvedimą? Manau, atvirkščiai. Greičiausiai liktume su savo 3 procentais, bet be eurocento kišenėje. Ir štai kodėl.
Kaip parodė 2006 metų mūsų nesėkmė, eurui įsivesti nepakanka atitikti vien formalius kriterijus. Šie tik atspindi svarbiausią principinį Mastrichto sutarties reikalavimą euro siekiančiai valstybei – būti pasiekus aukštą konvergencijos laipsnį, t.y. kad jos ekonomika būtų supanašėjusi, suartėjusi su kitoms eurozonos šalims.
Tai ne tušti žodžiai. Retai susimąstome, kad į eurozoną sėkmingai patekusiose naujokėse – Slovėnijoje, Kipre, Maltoje, net Slovakijoje, – artimesnis Europos vidurkiui darbo našumas, kur kas didesnis darbo užmokestis, nei Lietuvoje. Gal todėl buvo pro pirštus žiūrima į Slovėnijoje su euro įvedimu sutapusį 8 procentų infliacijos pliūpsnį arba didoką Maltos valstybės skolą?
Esu tikras, kad Lietuvoje diržų veržimas, siekiant dirbtinai atitikti Mastrichto kriterijus, tik dar ilgiau užtęstų ūkio sąstingį, provokuotų chronišką aukštą nedarbo lygį, tolesnį atlyginimų mažėjimą - o ne jų artėjimą prie europinių. Vėliau – galimos socialinės įtampos, nauja labiau išsilavinusių žmonių emigracijos banga, galiausiai - šalies ūkio struktūros suprimityvėjimas.
Valstybės, kad ir nedidukės, bet su tokiais nepavydėtinais “parametrais”, eurozonoje tikrai niekas nelaukia. Todėl net ir gražiausiai “įtilpus” į visus formalius Mastrichto kriterijus, Europa rastų šimtą kitų priežasčių užkirsti Lietuvai kelią link euro. Na pavyzdžiui, pasakytų, kad defliacija nelaikytina “ilgalaikiu kainų stabilumu”.
Ir atvirkščiai, Europos Komisija, Europos centrinis bankas ir eurošalių klubas būtų žymiai sukalbamesni, jei Lietuva, išradingai manevruodama biudžeto lėšomis, sugebėtų dar šįmet stipriai “stumtelėti” realią ekonomikos pažangą ir pradėtų sparčiai kilti iš sąstingio. Manyčiau, kad protingo deficito neblogas orientyras – tai aukščiau paminėti eurozonos rodikliai.
Tik tuomet galėtume svarstyti įvairius kompromisus, kurių siekiant svarų žodį tartų ir naujai išrinkti Lietuvos europarlamentarai, pasitelkę savo bendraminčius iš kitų ES šalių.
Europos Sąjungoje iš tikro galioja bendros fiskalinio stabilumo taisyklės, pagal kurias 3 procentų biudžeto deficito riba laikoma saugia, kad valstybė nenusiristų į skolų bedugnę. O “prasižengėlėms” numatyta taip vadinama perteklinio deficito procedūra (PDP), kai joms teikiamos ES rekomendacijos ir reikalaujama atsiskaityti apie jų vykdymą.
PDP “įjungia” ir (valstybei pasitaisius) “išjungia” Europos Sąjungos ekonomikos ir finansų ministrų taryba (ECOFIN). Iki šiol ji buvo nuolat taikoma tai vienoms, tai kitoms dviems-trims šalims. Beje, Maltai PDP atšaukta 2007 metais kaip tik tą dieną, kai leista įsivesti eurą, tame pačiame ECOFIN posėdyje (ar nekeista?).
Kadaise ne itin smagi, šiandien ši procedūra įgavo visai kitą prasmę. Ko čia stebėtis – to dar niekad nebuvo: 2008 metais iš 27 ES valstybių net 11 jau viršijo 3 procentų biudžeto deficito ribą. O pagal gegužę paskelbtas EK prognozes, 2010 metais visoje ES perteklinis deficitas negresia gal tik porai šalių (Bulgarijai ir Kiprui). Ties pavojinga riba balansuos Suomija ir Liuksemburgas. O kitos... Antai Airijai, Jungtinei Karalystei, Latvijai gresia net dviženkliai deficitai. Visos eurozonos deficitas šiais metais prognozuojamas 5,3, kitais – net 6,5 proc.
Todėl natūralu, kad ir Europos Komisija pakeitė toną. Tai gerai matyti iš komisaro Ch. Almunios (beje - socialdemokrato) pastarųjų pasisakymų. Jau nuo 2008 m. pabaigos jis kiekviena proga pabrėžia, kad vykdant PDP Europos Komisija sieks ne nubausti, o atvirkščiai - padėti šaliai narei susidoroti su užklupusiomis bėdomis. Gi valstybės savo ruožtu privalo pačios išmintingai tvarkyti savo ūkį taip, kad išgyventų sunkmetį, o ilgalaikėje perspektyvoje pasiektų viešųjų finansų tvarumo strateginį tikslą.
Kokia taktika šiuo sunkiu laiku tinkamiausia Lietuvai, kurios skolos našta, beje, iki šiol lieka viena mažiausių Europoje?
Dabartinė valdžia siūlo per jėgą, net nuskriaudžiant savo žmones laikytis 3 procentų deficito ribos, siekiant to geidžiamo “saldainio”, t.y. euro. Pritariu: euras – labai rimtas argumentas, nes suteiktų Lietuvai fundamentalių ekonominio stabilumo garantijų. Ir įmanomai mažesnis deficitas – taip pat labai svarbu.
Bet ar šie tikslai pateisina bet kokias priemones ir tikrai paskubintų euro įvedimą? Manau, atvirkščiai. Greičiausiai liktume su savo 3 procentais, bet be eurocento kišenėje. Ir štai kodėl.
Kaip parodė 2006 metų mūsų nesėkmė, eurui įsivesti nepakanka atitikti vien formalius kriterijus. Šie tik atspindi svarbiausią principinį Mastrichto sutarties reikalavimą euro siekiančiai valstybei – būti pasiekus aukštą konvergencijos laipsnį, t.y. kad jos ekonomika būtų supanašėjusi, suartėjusi su kitoms eurozonos šalims.
Tai ne tušti žodžiai. Retai susimąstome, kad į eurozoną sėkmingai patekusiose naujokėse – Slovėnijoje, Kipre, Maltoje, net Slovakijoje, – artimesnis Europos vidurkiui darbo našumas, kur kas didesnis darbo užmokestis, nei Lietuvoje. Gal todėl buvo pro pirštus žiūrima į Slovėnijoje su euro įvedimu sutapusį 8 procentų infliacijos pliūpsnį arba didoką Maltos valstybės skolą?
Esu tikras, kad Lietuvoje diržų veržimas, siekiant dirbtinai atitikti Mastrichto kriterijus, tik dar ilgiau užtęstų ūkio sąstingį, provokuotų chronišką aukštą nedarbo lygį, tolesnį atlyginimų mažėjimą - o ne jų artėjimą prie europinių. Vėliau – galimos socialinės įtampos, nauja labiau išsilavinusių žmonių emigracijos banga, galiausiai - šalies ūkio struktūros suprimityvėjimas.
Valstybės, kad ir nedidukės, bet su tokiais nepavydėtinais “parametrais”, eurozonoje tikrai niekas nelaukia. Todėl net ir gražiausiai “įtilpus” į visus formalius Mastrichto kriterijus, Europa rastų šimtą kitų priežasčių užkirsti Lietuvai kelią link euro. Na pavyzdžiui, pasakytų, kad defliacija nelaikytina “ilgalaikiu kainų stabilumu”.
Ir atvirkščiai, Europos Komisija, Europos centrinis bankas ir eurošalių klubas būtų žymiai sukalbamesni, jei Lietuva, išradingai manevruodama biudžeto lėšomis, sugebėtų dar šįmet stipriai “stumtelėti” realią ekonomikos pažangą ir pradėtų sparčiai kilti iš sąstingio. Manyčiau, kad protingo deficito neblogas orientyras – tai aukščiau paminėti eurozonos rodikliai.
Tik tuomet galėtume svarstyti įvairius kompromisus, kurių siekiant svarų žodį tartų ir naujai išrinkti Lietuvos europarlamentarai, pasitelkę savo bendraminčius iš kitų ES šalių.