Atsakymas: Dėl objektyvių priežasčių − išaugusių pasaulinių maisto žaliavų, naftos kainų, pabrangusių gamtinių dujų − kainos kyla ir kitose šalyse, tad Lietuva nėra jokia išimtis. Štai birželį metinė infliacija euro zonoje buvo didžiausia nuo euro zonos sukūrimo 1999 metais ir siekė 4,0 proc. Panaši situacija yra ir kai kuriose kitose šalyse − pavyzdžiui, Rusijoje šį birželį metinė infliacija siekė 15,1 proc., Kinijoje − 7,1 proc.

Atsakymas: Ne, netiesa. Didžiausia infliacija po Nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais, Lietuvoje buvo vadinamos „Rusijos blokados“ metu – 1991–1993 metais: 1991 metais vidutinė metinė infliacija siekė 216,4 proc., 1992 metais – 1020,6 proc., 1993 m. – 410,5 proc. Panaši infliacija kaip dabar Lietuvoje buvo 1997 m. vasario mėnesį. Tada ji siekė 10,7 proc.

Atsakymas: Ekonomikos reiškiniai, su kuriais susiduriame pastaruoju metu, įskaitant ir infliaciją, daugiau ar mažiau įtakoja visas Europos Sąjungos šalis. Kiek ir kada jos bus paveiktos infliacijos priklauso nuo objektyvių priežasčių, pavyzdžiui, nuo ekonominio išsivystymo lygio, sukuriamo bendrojo vidaus produkto ir vartojimo santykio. Infliacijos poveikiui įtakos turi ir šalies dydis, ten veikiančių prekybos ir paslaugų įmonių gausa bei konkurencija. Pastaroji turi didelės įtakos šalies ekonominio gyvenimo stabilumui − gamintojai ar paslaugų teikėjai turi žymiai atsargiau koreguoti kainas, kad neprarastų klientų. Nepamirškime ir fakto, kad pastaraisiais metais Lietuvoje sparčiau augo žmonių atlyginimai, o tai labiau skatino vartojimą. Atitinkamai, kuo greičiau auga vartojimas, tuo daugiau auga ir infliacija. Pastarąją dar paskatina ir vadinamieji "infliacijos lūkesčiai" − kai žmonės baimindamiesi infliacijos pradeda pirkti viską iš eilės ir tuo ją paskatina. Taip pat reikėtų pastebėti, kad Lenkijos centrinis bankas taiko infliacijos pažabojimo režimą, suderintą su laisvai kintančiu valiutos kurso režimu. Dėl to infliacija Lenkijoje yra mažesnė, tačiau Lenkijos zloto kursas labai svyruoja, jo vertė dažnai koreguojama. Lietuva yra pasirinkusi atsargesnį variantą − litą yra tvirtai susiejusi su euru.

Atsakymas: Taip, imant paskutinius dešimt metų, didesnė infliacija (neįskaitant pastarųjų mėnesių infliacijos kitose dviejose Baltijos valstybėse) negu dabar Lietuvoje buvo Bulgarijoje, Rumunijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Turkijoje, Slovakijoje. Pavyzdžiui Rumunijoje 1997 m. gegužės mėn. ji siekė 174, 2 procentus. O žiūrint dar ankstesnius metus, tai 1972 - 1984 metų laikotarpiu ji didesnė buvo nemažoje dalyje Europos valstybių: Portugalijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje bei kitur.

Atsakymas: Mėnesio infliacija skelbia kiek prekės ir paslaugos pabrango per mėnesį. Birželį mėnesinė infliacija (birželį, palyginus su geguže) buvo 0,6 proc. 12,7 proc. - tai metinė infliacija, rodanti dažniausiai Lietuvos gyventojo įsigyjamų prekių ir paslaugų rinkinio vidutinį pabrangimą, lyginant šių metų birželio kainas su praėjusių metų birželio kainomis. Toks kainų pokytis per metus skaičiuojamas kiekvieną mėnesį. Dažniausiai įsigyjamų prekių ir paslaugų rinkinys nustatomas pagal namų ūkių biudžetų statistinius tyrimus.

Atsakymas: Kainos dėl nuolat brangstančių naftos bei dujų ir maisto žaliavų daugiau ar mažiau kyla daugelyje pasaulio šalių, ne tik Europos Sąjungoje ar Lietuvoje. Vartojimo prekių ir paslaugų kainų augimą taip pat lemia išaugęs žmonių poreikis vartoti, sparčiai augantys atlyginimai, lengvai bankų teikiami vartojimo ir būsto kreditai bei pastaruoju metu sparčiai augantis šalies ūkis. Valstybės institucijos gali lėtinti infliaciją pagal savo kompetenciją, pavyzdžiui, ribodamos biudžeto išlaidas, saugodamos vartotojus nuo nelegalių įmonių susitarimų kelti kainas, skatindamos mažiau vartoti bei atidžiai pasverti galimybes imant kreditus. Tačiau šios priemonės kainų kilimo procesą gali paveikti tik iš dalies. Kaip žinote, Lietuvoje veikia laisva rinka, tad vien valstybės pastangų nepakanka − infliacijos eiga priklauso ir nuo kitų rinkos dalyvių, pavyzdžiui, bankų, prekių gamintojų ir paslaugų teikėjų bei pačių vartotojų elgesio.

Atsakymas: Infliacija yra dažna ekonomikos augimo palydovė, tačiau ji nebūtinai turi būti didelė. Vis dėlto dažnai dėl spartaus ekonomikos augimo infliacijos tempai gali labai išaugti ir tokį augimą suvaldyti nevisada įmanoma.

Atsakymas: Tai nėra tiesa, kadangi litas yra susietas su euru, kuris pastaruoju metu stiprėja kitų valiutų (JAV dolerio, Didžiosios Britanijos svaro sterlingų) atžvilgiu. Tikriausiai prisimenate, jog litas nuo 1994 iki 2002 metų buvo susietas su JAV doleriu fiksuotu kursu - 4 litai už 1 JAV dolerį. Dabar pastarasis kainuoja 2,2 lito. Sprendimas susieti litą su euru pasiteisino dar ir dėl to, kad pasaulinės naftos, gamtinių dujų kainos šiuo metu nustatomos JAV doleriais. Lietuvos gyventojai jaučia šių energetinių išteklių brangimo poveikį, bet ne tokį didelį, koks būtų, jei litas iki šiol būtų susietas su JAV doleriu.

Atsakymas: Šaliai norint įsivesti eurą ji turi atitikti tam tikrus kriterijus, kurių vienas – stabilių kainų kriterijus. Tam, kad šalis galėtų įsivesti eurą, jos infliacija negali būti didesnė už trijų mažiausią vidutinės metinės infliacijos rodiklį turinčių Europos Sąjungos šalių infliacijos vidurkį, prie jo pridėjus 1,5 procentinio punkto. Birželio mėnesį šis kriterijus buvo 3,7 proc. Be to, Europos Komisija yra pažymėjusi, kad šalys, kurios siekia įsivesti eurą, turi siekti išlaikyti žemą infliaciją ir ateityje. Todėl iš dalies galima teigti, kad kainų kilimo lygis įvedus eurą būtų mažesnis. Tačiau infliacija pastaruoju metu yra aukštesnė visose ES šalyse, nepriklausomai nuo to, ar jos turi įsivedusios eurą. Infliaciją šiuo metu daugiausia lemia pasaulyje kylančios maisto ir energijos išteklių kainos.

Atsakymas: Lietuva, kaip ir daugelis kitų šalių jaučia infliacijos poveikį, tačiau tai nereiškia, kad kainos vien tik kyla: kai kurios prekės ar paslaugos brangsta, kai kurių kaina nesikeičia, kai kurios pinga. Pavyzdžiui, remiantis Statistikos departamento duomenimis, birželio mėnesį palyginti su geguže, atpigo kiaušiniai, drabužiai ir avalynė, elektriniai namų ūkio prietaisai. 

Atsakymas: Infliacija nereiškia, kad visos prekės būtinai brango – pavyzdžiui, maisto produktų kainos išaugo dėl pabrangusių žaliavų pasaulinėje rinkoje, tačiau pinga drabužiai ir avalynė. Infliacija yra kainų pokyčio svertinis vidurkis, todėl, jei sūris pabrango daugiau nei 10%, o buvo prekių, kurios pigo arba brango mažiau nei 10%, tai bendras brangimo vidurkis gali būti 10%.

Atsakymas: Tokios kalbos visiškai nepagrįstos. Lito „atrišimas“ nuo euro neišspręstų infliacijos, priešingai – galėtų ją net paskatinti, todėl manau, kad reikėtų imtis kitų priemonių infliacijai stabdyti, visų pirma, siekti taupiai naudoti valstybės biudžeto lėšas. Kaip žinote, svarbiausias pinigų politikos tikslas – palaikyti Lietuvos kainų stabilumą. Jis įgyvendinamas taikant fiksuoto valiutos kurso strategiją ir valiutų valdybos principus. 1994 m. priimtas Lito patikimumo įstatymas susiejo nacionalinę valiutą litą su tvirta rezervine valiuta fiksuotu kursu – iš pradžių su JAV doleriu, o 2002 m. – euru. Įvedus valiutų valdybą, Lietuvos pinigų sistema tapo skaidresnė ir patikimesnė. Šis modelis pasiteisino sprendžiant ekonomikos problemas bei stiprinant nacionalinę valiutą, todėl nei Vyriausybė, nei Lietuvos bankas neketina jo atsisakyti. Suprantama, vien fiksuotas valiutos kursas tokioje nedidelėje ir atviroje šalyje kaip Lietuva neužtikrina tokio pat infliacijos lygio kaip euro zonos šalyse, tačiau padeda išsaugoti santykinį kainų stabilumą ilguoju laikotarpiu ir taip sudaro sąlygas ekonomikai augti. Be to, Lietuva, kaip valstybė planuojanti ateityje įsivesti vieningą Europos valiutą – eurą, turi atitikti vadinamuosius Mastrichto kriterijus. Vienas iš jų reikalauja, kad šalies nacionalinė valiuta turi būti stabili – tam valstybė turi ne mažiau kaip dvejus metus dalyvauti Valiutų kurso mechanizme (VKM) II, kuriame leidžiamos valiutos kurso svyravimo ribos – 15 proc. į vieną ar kitą pusę. Lietuva prie šio mechanizmo prisijungė 2004 m. ir įsipareigojo išlaikyti fiksuotą lito ir euro kursą be jokio svyravimo.

Atsakymas: Miesto transporto paslaugų kainos nustatomos atsižvelgiant į objektyvius kriterijus – jeigu auga pasaulinės naftos ar kitų energijos išteklių kainos, atitinkamai keičiasi ir transporto paslaugų kainos. Pavyzdžiui, augant naftos kainoms, brangsta ir dyzelinas, kuriuo varomi, pavyzdžiui, autobusai. Atitinkamai, juos naudojančios transporto įmonės turi branginti paslaugas, kad nepatirtų nuostolių, laiku gražintų kreditus bankams, turėtų lėšų darbuotojų atlyginimams, autobusų remontui ir atnaujinimui. 

Atsakymas: Statistika rodo, kad algos dydis auga greičiau už infliacija. Pavyzdžiui, praėjusiais metais vidutinis mėnesinis darbo užmokestis (neatskaičius mokesčių) buvo 21,2 procento didesnis nei 2006 m. Finansų ministerija prognozuoja, kad šiemet, palyginus su 2007-aisiais, vidutinis mėnesinis darbo užmokestis augs 18,9 proc. Tuo tarpu praėjusiais metais vidutinė metinė infliacija buvo 5,8 proc., šiemet prognozuojama – 9,2 proc. Kainų augimas visada skaudžiau veikia pensininkus ar mažiau uždirbančius žmones, todėl laikausi nuostatos, jog svarbu pirmiausia apsaugoti labiau pažeidžiamas gyventojų grupes. Atsižvelgdama į šias rizikas, Vyriausybė nuolat didino pensijas, socialines išmokas ir minimalią mėnesinę algą.